Kauno r. „Omegai-Taurui-LSU“ gruodis paliko slogų poskonį – komanda nelaimėjo nė sykio, ją paliko pagrindinis centras Ignas Juškevičius ir dar retino traumos.
Kauno r. Omega-Tauras-LSU / Tvarkaraštis
Marijampolės Sūduva-Mantinga
Kauno r. Omega-Tauras-LSU
Šakių Vytis-VDU
Vilniaus Rytas-2
Alytaus AlytusPaskutinį 2025-ųjų mėnesį Tauris Aliukonis praleido visus penkis mačus, Simas Šliogeris – tris, Tomas Galeckas – 2, po susitikimą – Šarūnas Vasiliauskas, Vytautas Šulskis ir Robertas Keliačius.
Septynių nesėkmių seriją šeštadienį galiausiai nutraukę Giedriaus Kurtinaičio auklėtiniai rikiuojasi tryliktoje „URBO-NKL“ turnyro lentelės pozicijoje.
„Praėjusieji metai buvo sunkūs, todėl šių tikiuosi lengvesnių, tačiau viskas gerai, – šypsodamasis pokalbį su nklyga.lt pradėjo „Omegos-Tauro-LSU“ strategas. – Per šventinę pertrauką tie, kurie buvo sveiki, dabar pakrovė baterijas, o tie, kurie turėjo sveikatos problemų, mėgino pasveikti.
Galbūt vieni sportavo daugiau nei kiti, bet tikiuosi, kad visi sunkumai jau praeityje, nes gruodis buvo kaip užkeiktas. Nežinau, vaikinai gal nesilankė bažnyčioje, kadangi buvome lyg užkeikti. Nesisekė su traumomis ir ligomis, todėl tikiuosi, jog visa tai liks praeityje ir 2026-ieji bus kitokie.“
Į „URBO-NKL“ simbolinį reguliariojo sezono penketą pernai išrinktas Juškevičius buvo tvirtas Kauno r. komandos ramstis baudos aikštelėje, o pamainos klubas nerado iki šiol.
2025-2026 m. sezone aukštaūgis per 16 dvikovų vidutiniškai rinko po 7,7 taško, 5,6 atšokusio kamuolio, 1,2 rezultatyvaus perdavimo ir 11,6 naudingumo balo.
„Sakoma, kad bėda po vieną nevaikšto, tai kažkaip viskas mums sukrito vienu metu ir fortūna buvo nusisukusi. Tačiau laukiame, dirbame, nesiskundžiame ir tikimės ištverti tą sunkų etapą, – kalbėdamas apie sunkią atkarpą pridėjo Kurtinaitis. – Galima sakyti, kad Ignas buvo gal net pusė komandos. Manau, kiti treneriai nesupyktų, jei pasakyčiau, jog prabėgusiame sezone jis buvo geriausias aukštaūgis lygoje. Jo praradimas, be abejo, atsiliepia ir mūsų komplektacijai, nes centrų taip lengvai nepakeisi, o ypač tokio statuso.
Reikės laiko priprasti žaidžiant be jo, nes Ignas rinkdavo ir kamuolius, ir būdavo pavojingas žaidėjas baudos aikštelėje. Reikės tai kompensuoti ir susitaikyti su tuo, kad jo nebėra bei išgyventi šį sunkų etapą.“
2024-2025 m. „URBO-NKL“ reguliariajame sezone aštuntą vietą užėmusi ir ketvirtfinalio serijoje 2-3 prieš „Telšius“ kritusi „Omega-Tauras-LSU“ šiemet dar turi 8 likusius susitikimus kovoje dėl vietos pirmajame pogrupyje.
Kauno r. ekipos krepšininkai yra prasčiausiai besiginantys lygoje (vid. 89,8 tšk.), tačiau pagal rezultatyvumą – tai trečia geriausia komanda čempionate (vid. 87,8 tšk.).
Tinklalapyje nklyga.lt – pokalbis su Kurtinaičiu apie sunkiausią „Omegos-Tauro-LSU“ ruožą stratego karjeroje, miglotą papildymo klausimą, reikalingą kantrybę ir jaunimo augimo skausmus.
– Igno Juškevičiaus išvykimas sezono metu buvo iš tiesų netikėtas. Galbūt galite kažkiek plačiau papasakoti apie išsiskyrimo priežastis?
– Iš esmės per daug nenoriu to komentuoti, nes tai buvo bendras klubo ir žaidėjo sprendimas. Kaip sakoma, atsisveikinome abipusiu sutarimu, tai šiuo atveju taip ir buvo. Labai į detales leistis nenorėčiau, bet mačiau, kad išėjęs į Regionų krepšinio lygą, Ignas labai greitai prisistatė.
Iš tikrųjų nenustebčiau, jeigu kitais metais jis liktų toje pačioje komandoje, mes vėl susitiktume NKL, tik kitose barikadų pusėse. Žinau, koks Ignas yra geras žaidėjas ir linkiu jam visokeriopos sėkmės. Niekas nežino, gal gyvenimas mus dar suves, viskas Lietuvos krepšinio bendruomenėje sukasi ratu. Nenoriu plėstis, kadangi tai vis dėlto yra labiau klubo vidaus reikalai, tačiau jokių pykčių tikrai nėra ir nebuvo – išsiskyrėme gražiai.
– Komandoje turėjote ir kitą krepšininką – Natiną Robinsoną, su kuriuo taip pat išsiskyrėte sezono eigoje. Natūraliai kyla klausimas, ar po Naujųjų metų planuojate stiprintis likusiai sezono daliai?
– Svarstymų yra įvairių. Sprendimai kaip tik bus priimami šiomis dienomis, tačiau kol kas dar negaliu pasakyti, kokie jie bus. Kaip bebūtų, aš esu treneris ir nežinau mūsų finansinių galimybių. Jei vadovybė uždegs žalią šviesą, tuomet turėsime keletą galimų variantų, tačiau nieko blogo nenutiks, jei sezoną baigsime suteikdami daugiau minučių jaunimui ir investuodami į juos. Kol kas nežinau galutinio sprendimo, bet artimiausiomis dienomis turėtų paaiškėti, ar bus papildymas, ar ne.
– Viename interviu po rungtynių minėjote, jog norint pasiekti komandos sezono tikslus, reikės visiems labai stipriai pasitempti. Suprantu, kad viskas kol kas nesiklosto taip, kaip jums norėtųsi, bet žvelgiant į turimus lūkesčius, ko Kauno r. ekipai reikia, kad šiemet planuojami žingsniai tikslų link būtų dedami teisingai?
– Mąstant logiškai, tikriausiai greitai laiptelių neprašoksi – reikia kantriai laukti. Galbūt mūsų lūkesčiai buvo didesni nei realybė. Gal per daug tikėjomės itin greito jaunimo tobulėjimo. Jei būtų taip paprasta, kad paėmus jaunus žaidėjus jie per pusę metų išmoktų žaisti bei viską laimėti, tada visi senukai liktų be darbo. Ir tai galiotų visose lygose – LKL, NKL, Eurolygoje. Jei pasižiūrėtume plačiau, Eurolygoje vidutinis amžius yra vienas didžiausių, LKL situacija panaši – lietuvių dauguma yra vyresni.
Tas pats galioja ir NKL. Galbūt ne statistiškai, bet kalbant apie komandas vedančius krepšininkus – didžiojoje daugumoje komandų tai yra veteranai. Žinoma, išskyrus „Žalgirio“ dublerius ar „Ryto“ jaunimą.
Faktas tas, kad dirbant su jaunimu reikia labai didelės kantrybės. Mūsų jaunimas eina teisinga kryptimi ir to proceso nepaskubinsi – klaidos yra neišvengiamos ir jie iš jų mokosi. Tikiuosi, kad tos pačios klaidos nesikartos ir per vienerius ar dvejus metus šie jaunuoliai taps geresniais krepšininkais, tačiau tikrai ne per mėnesį ar du.
Dabar patiriame tuos augimo skausmus, viskas yra tendencinga ir logiška, nes nuo praėjusio sezono stipriai atjauninome rotaciją. Pernai mūsų jaunimas vis tiek gaudavo mažiau minučių, todėl tai, ką matome dabar, yra visiškai natūralu.
– Ar manote, kad minučių skaičius rungtynėse yra svarbiausia tobulėjimo priemonė, kurios reikia jauniems krepšininkams, išbandant save vis aukštesniame lygyje?
– Tai labai geras klausimas. Manau, jog šie dalykai negali eiti vienas be kito. Jeigu labai daug sportuosi, anksčiau ar vėliau vis tiek reikės žaidimo minučių, kad galėtum save realizuoti ir pasitikrinti. Tai yra tarpusavyje susiję dalykai. Galbūt šiemet padarėme tokią klaidą ir norėtųsi geresnio balanso, kadangi kartais jaunimas dabar gauna net per daug minučių.
Kai kuriais atvejais tiesiog leidžiu žaisti, nes rotacija itin siaura ir nėra daug pasirinkimų, nors ne visada tos minutės būna užtarnautos. Todėl jiems tai gaunasi kaip meškos paslauga. Balansas yra labai svarbus, jei jaunas žaidėjas galvoja, kad tobulės tik per rungtynes, o treniruotėse neatiduos viso savęs, tada nieko nebus. Vienas be kito šie dalykai neveiks – treniruotės ir žaidimo minutės turi eiti kartu.
Reikia suprasti, kad šiais laikais jie turi nemažai kitų papildomų įsipareigojimų – mokslus, universitetą. Mes negalime pasakyti žaidėjui, jog jis turi aukoti mokslus dėl krepšinio – tai būtų nelogiška. Priešingai, mes skatiname juos siekti išsilavinimo. Kartais matau nuovargį, kuris nebūtinai būna fizinis, o dažniau psichologinis, susijęs su visais kitais dalykais, kas irgi yra normalu. Sunku išlaikyti koncentraciją visus metus, todėl ir turime 12 žaidėjų, kai vienas pavargsta, kitas turi kompensuoti, ir atvirkščiai. Esame komanda ir turime padėti vieni kitiems. Į likusią sezono dalį žiūrime optimistiškai.
– Matant esamą šio sezono komandos paveikslą, ar galima sakyti, jog tai vienas daugiausiai iššūkių reikalaujantis sezonas jūsų vyr. trenerio kelyje?
– Žinote, kai sekasi, viskas gyvenime eina lengvai, visi šypsosi, bet kartais reikia ir sunkumų, jog pamatytum kitą pusę, nes būtent ji duoda didžiausias pamokas. Tokios atkarpos parodo, su kuo gali eiti į karą, o su kuo – ne. Kaip treneris aš pats apie tai irgi daug galvojau, nes tai tikrai sunkus metas. Kiek dirbu „Omegoje“, dar tokio sunkaus ruožo nebuvo.
Būna momentų, kai pats savęs klausi, kodėl taip yra, kodėl man (juokiasi)? Tačiau po to save greitai nuraminu, nes kaip aš pasiruošiu ateities iššūkiams, jeigu neturėsiu tokių sunkumų dabar? Mano nuomone, būtent tokios patirtys ilgainiui yra naudingos.
Kaip sakoma, Dievas ne be reikalo siunčia sunkumus. Žinoma, kaip treneriui būtų lengva dirbti, jei viską laimėtume, nors daug dirbame, tačiau mažai laimime. Būtent tai mane užgrūdins ateičiai ir tikiuosi, kad mano žaidėjai taip pat į tai žiūri. Reikia nepasiduoti, nenuleisti rankų ir net neabejoju, kad šioje komandoje ateis geresni laikai. Reikia kantrybės, rodyti charakterį ir užsigrūdinti. Kito kelio nėra arba galima tiesiog pasiduoti.
Kas pasiduos – bus nepakeliui, o kas atlaikys šį Dievo siųstą išbandymą, su tais judėsime toliau. Visada yra ir pliusų, ir minusų, tad reikia žiūrėti, ką galima pasiimti iš šios situacijos. Aš taip ir stengiuosi daryti.
– „Omegos-Tauro-LSU“ komandoje turite tikrai patyrusių žaidėjų – Vytautą Šulskį, Šarūną Vasiliauską, Liną Krivicką. Kaip jie priima šią sezono duobelę ir kaip pasireiškia jų lyderystė tokiu sunkesniu periodu?
– Jeigu jie to nepriimtų teisingai ir išskystų, jų turbūt šioje komandoje tada ir nebūtų. Kai buvo sunkiausia, būtent veteranai labiausiai palaikė komandą psichologiškai ir rodė pavyzdį rūbinėje. Žinau, jog ir jiems patiems nėra lengva. Kartais net pagaunu save, nes jų ir pačiam šiek tiek gaila. Veteranams metų nemažai, jėgų įdeda daug, žaidžia per skausmus, o viskas baigiasi pralaimėjimais, blogomis nuotaikomis, o kartais dar ir trenerio kritika.
Toks gyvenimas – sportas yra nenuspėjamas dalykas, kad negali visko iš anksto suplanuoti. Mes tikėjomės būti aukščiau turnyro lentelėje, bet dar turime daug laiko tai ištaisyti. Tikrai nereikia sėdėti ir verkšlenti dėl pralaimėjimų atkarpos, žiūrime į priekį, manau, ir krepšininkai galvoja taip pat. Nematau jokios depresijos, niekas nesibaigia, kol yra rungtynių, tol kovosime, svarbiausia nepasiduoti.
