Šakių „Vytyje-VDU“ dirbančiam asistentui Deividui Kumeliui ši savaitė buvo išskirtinė – vyriausiajam treneriui Erikui Kučiauskui apsirgus, 30-ies specialistui buvo patikėtas vadovavimas komandai. Atsakomybės padidėjo, bet kartelė išlaikyta aukšta.
Šakių Vytis-VDU
Šilutės Šilutė-PDS.lt
Kauno Žalgiris-2
Kretingos Kretinga-Rivile
Marijampolės Sūduva-Mantinga
Klaipėdos Neptūnas-AkvaservisKumeliui dar pirmadienį buvo pranešta apie pasikeitusius planus. Iššūkio nepabūgęs vilnietis antradienį su „Vyčiu-VDU“ svečiuose 87:77 nugalėjo Kauno „Žalgirį-2“, o ketvirtadienį savo aikštėje 84:79 atsilaikė prieš „Kretingą-Rivile“.
Po debiutinių rungtynių prie šakiškių komandos vairo Kumelis buvo tradiciškai pasveikintas rūbinėje. Kodėl gi žaidėjams nesurengus netikėtos gaivių vandens purslų procedūros?
„Emocijos labai geros. Kada nors ateis ir mano laikas, – tvirtai apie krikštą tinklalapiui nklyga.lt tarė Kumelis. – Susidarius tokioms aplinkybėms, niekas per daug nesikeitė – ruošėmės rungtynėms taip, kaip visada. Su Eriku tikrai dirbame koja kojon. Nebuvo kažko neįprasto, tiesiog buvo jausmas, kad atsakomybė – jau tik mano rankose, o ne patariamoji. Susitvarkiau.
Jaudulys buvo tikrai didelis. Komanda pasitaikė irgi principinė, turbūt visi norėtų turėti debiutą prieš „Žalgirio“ dublerius. Tikrai mėgavausi tuo vaidmeniu ir viskas susiklostė gerai. O šiaip darbai ir procesas tęsiasi, viskas taip pat.“
Kumeliui vyriausiojo stratego pareigos nėra naujovė. Kaip pats vėliau teigė, jaudulys buvo ne naujoko.
Regionų krepšinio lygos B divizione jis treniruoja VDU sporto studijų komandą. Be to, pridėkime čempionišką patirtį diriguojant Lietuvos trijulių jaunimo rinktinėms.
Naujame vaidmenyje pamažu įsitvirtinti siekiantis Kumelis dar praėjusiame sezone atstovavo „Vyčiui-VDU“ kaip žaidėjas. Per 40 rungtynių jis užfiksavo 9,3 taško, 4,7 rezultatyvaus perdavimo bei 11,3 naudingumo balo rodiklius.
Išgirdęs klausimą apie krepšininko karjeros pabaigą, vilnietis mojo ranka.
„Labai paprastai: krepšininko karjera nėra baigta. Čia padėkime tašką“, – juokdamasis teigė ir apie tai išsiplėtė Kumelis.
Tinklalapyje nklyga.lt – Kumelio mintys apie transformaciją iš žaidėjo į treniravimą, abu viename, sunkią traumą, intensyvią kasdienybę, prisiminimus iš Nyderlandų bei „Vytį-VDU“.
– Deividai, kaip apskritai jautėtės vyr. trenerio rogėse „URBO-NKL“ lygyje? Vildamasis užsiminėte, kad ir jūsų laikas kada nors ateis.
– Čia vienareikšmiškai. Tą vyr. trenerio kėdę jau užimu. VDU suteikė galimybę – treniruoju RKL B divizione VDU sporto studijų komandą. Toks apsišlifavimas jau kaip ir vyksta. Tikrai ten galiu išsibandyti daug dalykų, pasižiūrėti, kas veikia, o kas neveikia. Ir tai daryti be spaudimo. Labai labai esu dėkingas VDU už tai.
Kaip sakiau, jaudulys buvo, bet jis nebuvo naujoko. Būtent tas treniravimas Regionų lygoje duoda begalinį pasitikėjimą ir norą tobulėti. Tiek iš teisėjų pusės, tiek ką gali kaip vyr. treneris, ko negali. Labai daug... Viską, kaip kempinė gręžiu, spaudžiu ir žiūriu, kas gaunasi.
– Po praėjusio „URBO-NKL“ sezono pats nustojote žaisti, jokio pranešimo apie karjeros pabaigą nebuvo. Kokia situacija?
– Labai paprastai: krepšininko karjera nėra baigta. Čia padėkime tašką (juokiasi). Krepšinio karjera nėra baigta, niekada to nesakiau ir niekada tokio sprendimo nepriėmiau.
Vasarą patyriau traumą, todėl liko koncentracija vien į treniravimą. Anksčiau buvau combo – tiek treniravau, tiek žaidžiau.
– Ar galėtumėte patikslinti, kokia trauma ir kada planuotumėte sugrįžti į aikštę?
– Kryžminio kelio raiščio trauma. O dėl antros klausimo dalies, tai yra sprendimai. Jie bus priimami vėliau.
Kaip sakau, žaidėju būti yra lengviau, čia šimtu procentų. Nuo krepšinio malonumo, kaip treneris, tu tikrai neatitolsti. Tą visą dopaminą pasikrauni, jo būna labai daug.
Ir žaisdamas aš būdavau toks, kuris labiau atlieka trenerio vaidmenį. Tas pasakymas „įžaidėjas – aikštės generolas“, manau, atitiko mano stilių tiek tada, kai rungtyniavau „Vytyje-VDU“, užsienyje ar kažkur kitur.
– Sunki trauma patirta būnant 30-ies. Prieš tai daugiausiai metų – įskaitant pastaruosius dvejus su „Vyčio-VDU“ apranga – praleidote „URBO-NKL“, taip pat paragavote LKL, Portugalijos ir Nyderlandų krepšinio. Ką galėtumėte papasakoti apie krepšininko karjerą iki šios pertraukos?
– Ji tokia gana įdomi. Pasibandžiau ir LKL, kur buvau epizodinis, 10 minučių žaidėjas. Tuo metu atrodė, kad manęs tai netenkina. Išvažiavau į užsienį, labai tuo džiaugiuosi. Kaip sakėte, paragavau tiek Portugalijos, tiek Olandijos krepšinio. Pasisėmiau patirties kaip žaidėjas, o tai dabar labai padeda su mintimis treniruojant.
Grįžau į Lietuvą su idėja, kad norėsiu būti treneriu. Ir tokiu esu. Tam reikia ir studijų. „Vytis-VDU“ tikrai pasiūlė puikias sąlygas pasibaigti treniravimo studijas ir taip pat žaisti. Treniravimas 3x3 krepšinyje mano gyvenime yra jau gana ilgai, 5x5 krepšinyje treniravau ir jaunimą Olandijoje. Ten buvo tokia, kaip pas mus, „Talentų karta“.
Nesu nutolęs ir tas combo darbas krepšinyje pasirodė man labai geras. Savęs, pavyzdžiui, LKL jau nebemačiau. Manau, nereikia tęsti tų svajonių ir koncentruotis į kitus dalykus.
– Liekant prie Nyderlandų, ten su pertraukomis atstovavote trims komandoms. Ši kryptis lietuviams nėra labai dažna. Kokį lygį sutikote?
– Iš tikrųjų, taip, labai buvo įdomu pamatyti, kas ten per lygis. Mes visada bandome lyginti tas lygas, o jos tiesiog nepalyginamos.
Mes žaidžiame skirtingą krepšinį, ten yra daugiau legionierių. Apatinės lentelės komandos tikrai nėra aukšto lygio, nėra labai profesionalios. Topinės komandos žaidžia ir FIBA Europos taurėje, dar kažkur. Belgijos ir Nyderlandų lyga turi savo žavesio, duoda kažką kitokio. Todėl kažkiek ir belgų krepšinį pažįsti.
Tikrai įdomi lyga, bet dėl stiprumo sunku pasakyti – nei LKL, nei „URBO-NKL“. Toks per vidurį. Galiu pasakyti tiek, kad kitoks krepšinis ir kažkoks kratinys.
– Ar patiko gyvenimas toje šalyje? Visgi vienintelė ilgesnė legionieriaus patirtis, turbūt nemažai pasiėmėte iš tos kultūros.
– Taip, Olandijoje praleidau iš viso gal penkerius metus. Tikrai patiko jų taisyklės, bendravimas. Sakau, žmona juokiasi iš manęs, kad grįžęs į Lietuvą sveikinuosi su praeiviais ir panašiai. Mūsų mentalitetas nuo jų tikrai skiriasi. Parsivežiau tokio galbūt vakarietiško požiūrio. Kalbu tiek apie treniravimą, tiek apie komunikaciją, tiek apie kitus dalykus.
– 3x3 krepšinio link sukote dar užpernai, dabar treniruojate Lietuvos jaunimo trijulių rinktines. Kaip sekasi, į kokius tikslus taikotės asmeniškai?
– Toje 3x3 rinktinėje sieki visada pats būti. Neišeina ateiti per priekines duris, bandai ateiti per galines. Turiu omenyje, kad ne kaip žaidėjas, o kaip treneris.
Vėlgi, Olandijoje pradėjau treniruoti U23 rinktinę. Grįžau ir treniravau Lietuvos U23 rinktinę. Rezultatai, manau, kalba patys už save. Praėjusiais metais tapome planetos čempionais, ko iki tol nėra buvę.
Tiesiog mėgaujuosi procesu. Tai įneša daug spalvų į 5x5 krepšinį, kai visąlaik vasaras praleidi prie žaidimo su trijulėmis. Mintys vis tiek būna kitokios, generuoji tas idėjas. Kaip sakau, atsiranda tų apgautukų. Mėgaujiesi darbu, nes jis suteikia emocijų. O jų 3x3 krepšinyje būna begalybė per trumpą laiką.
– Sugrįžtant prie „Vyčio-VDU“ žaidimo „URBO-NKL“, Titas Januševičius žaidžia taip, lyg būtų šimtu procentų atgavęs pasitikėjimą po retesnių progų LKL. Apie tai jis kalbėjo ir tinklalapiui nklyga.lt. Ką manote apie jo žaidimą pastaruoju metu? 20 rungtynių paeiliui pelno bent 13 taškų.
– Jis stengiasi atrasti save iš naujo, pasakysiu taip. Kadangi nuėjo į LKL, susidūrė su fiziškumu, o su juo „URBO-NKL“ mes susiduriame tikrai rečiau. Visiems yra labai sunku grįžti po sezono nežaidimo. Dabar sunkiau yra ir Giedriui Stankevičiui (Vilkaviškio „Perlo-Go“ aukštaūgiui), kuris taip pat grįžęs iš LKL.
Tas nežaidimas pakiša koją. Galbūt tu galvoji, kad buvai aukštesniame lygyje, o iš tikrųjų tu nežaidei, neturėjai praktikos. Yra sunku įsivažiuoti iš naujo, reikia atrasti savo vaidmenį.
Visi žinome Tito stiprybes. Jis mėgsta uraganinį puolimą, yra toks ne lietuviško tipo žaidėjas. Achilo kulną taip pat visi žinome. Dirbame su tais dalykais, stengiamės jam padėti, jis – mums. Tikimės, kad išgausime tą geriausią rezultatą.
– Vienas vedlių Rokas Jocys nepadeda komandai nuo sausio 19 dienos, praleido ketverias rungtynes. Kas jam nutiko?
– Traumų nėra. Kaip treneris juokavo, tokiu laikotarpiu kiekvienais metais mums reikia, ar rentgeno, ar kažko, jog nustatytume, kada kas sirgs. Su tuo turime labai daug problemų. Treneris taip pat prisišnekėjo (juokiasi). Liga, nieko rimto.
– Pastaruosius tris sezonus Šakių komanda niekaip neprasibraudavo tarp keturių stipriausių klubų ir reguliariajame sezone finišuodavo penkta. Kokios ambicijos šįkart nulaužti tą kodą, ar aštuntfinalio etapo praleidimą matytumėte kaip privalumą?
– Net nežinau... Manau, kad jokio skirtumo – gali žaisti, gali nežaisti. Reikia susikoncentruoti į tai, kas tavęs laukia, ir tiek. Šiemet mes tą etapą praeisime. Tik tiek – šiemet mes tą etapą tikrai praeisime.
– Pabaigai, norėtųsi apibendrinti jūsų dabartinę kasdienybę: treniravimas 5x5, 3x3, asistento pareigos „Vytyje-VDU“, vienos sunkiausių traumos krepšinyje reabilitacija, studijos, nepamirštant kitų dalykų. Ar nereikia persiplėšti per save?
– Kasdienybė, kaip sakau, yra maloni monotonija. Gyveni krepšiniu, viskas sukasi aplink tą patį. Kiekvienas rytas prasideda nuo treniruotės. Per pertraukas pasižiūri į save, atlieki reabilitacijas.
Viskas vis tiek yra VDU sporto centre. Plėšytis tiek nereikia. Atsidavimas tikrai yra didelis. Vis tiek prioritetas yra tas, kad visi baziniai dalykai eina į „Vytį-VDU“, tuomet į RKL. O 3x3 yra vasaros projektas, tiesiog dėliojiesi gaires ir stengiesi numatyti, kas ir kaip bus vasarą. Kaip sakiau, RKL daugiau koncentracija į procesą, o „URBO-NKL“ – į rezultatus.
