Sveikinu visus su prasidėjusiu NKL sezonu. Mums, teisėjams, sezonas prasidėjo naujovėmis: naujais marškinėliais bei nauju iššūkiu - teisėjavimu trise.

Nauji marškinėliai – daug nuomonių sulaukęs įvykis. Vieniems nepatiko spalva, kitiems dėl priglundančios medžiagos išlindo pilvai ar speneliai. Bet kokiu atveju, ši naujovė mus, teisėjus, privers pasitempti ir iš „vieno pack‘o“ pasidaryti gražų „sixpack‘a“. Gal kai kam šie marškinėliai ir nepatinka, bet tikrai ne sekretorėms ir į rungtynes susirinkusioms merginoms, kurių išdavikiški žvilgsniai džiūgavo nužiūrinėjant rungtynių teisėjus.

Kita naujovė – teisėjavimas trise. Mano galva, tai geras sprendimas. Jis krepšinio teisėjams palengvina darbą, o jo rezultatas – gerokai kokybiškesnis. Kol viskas nauja, iškyla problemų, bet mums padeda LKL teisėjai, todėl kokybinį šuolį turėjo pajusti tiek krepšininkai, tiek treneriai, tiek žiūrovai. Ar trise teisėjausime visą sezoną – nežinau. Bet tokia pradžia man patinka.

Naujovės, žinoma, yra labai gerai. Jos paįvairina ir praturtina mūsų darbą. Bet prasidėjus naujam sezonui tenka prisiminti ir viską, kas primiršta per atostogas – režimą, rutiną, keliones.

Kiekvienas krepšinio teisėjas turi susidaręs savo pasiruošimo rungtynėms sistemą. Aš tai vadinu režimu ir rutina. Mano rutina/režimas prasideda labai paprastai: dieną prieš rungtynes stengiuosi namo grįžti kiek galima anksčiau ir gerai išsimiegoti; rungtynių dienos ryte visada nusiskutu barzdą, išsilyginu marškinius, labai gerai papusryčiauju ir laukiu kol važiuosiu arba važiuosime i rungtynes. Labai dažnai rungtynių diena būna ir darbo diena, tad penktadieniais, kai visi kolegos į darbą eina su džinsais ir laisvalaikio apranga, aš einu su kostiumu ir kaklaraiščiu. Tą dieną niekada neplanuoju ko nors rimto (susitikimų ar susirinkimų), kad galva būtų pasiilsėjusi ir netrukdytų vakare darbui aikštelėje. Salėje privalome būti valandą prieš rungtynes, bet stengiamės atvykti dar anksčiau, kad spėtumėme išgerti kavos, susitikę su kolegomis pasišnekėti, pasitarti ir papliotkinti :)

Apie pramankštą, apšilimą, rungtynes, varžybų aptarimą ir kelionę namo papasakosiu kitame savo rašinėlyje. Baigęs šitą blog‘ą eisiu prasibėgti kokius 10, o gal ir daugiau, kilometrų. Tad jei kas mane aplenkė sekmadienį (10. 06) Kaune – sveikinu. O jei neaplenkėte, prisiminkite, kad žadėjau, jog lengva nebus.

Iki susitikimo NKL rungtynėse, arba APLENK JEI gali 2013-10-19d. 10 km Živilės Balčiūnaitės bėgime Vilniuje.

Labas. Esu krepšinio tesėjas Audrius Jaraminas. Šiais metais teisėjausiu Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), Moterų krepšinio lygoje (MKL) ir visose kitose Lietuvos ir pasaulio lygose, į kurias pakvies. Į NBA ir Eurolygą, įtariu, nepakvies, bet nesijaudinu. Yra ką veikti ir NKL‘e.

Dideliu greičiu artėja naujas krepšinio sezonas. Jam privalėjo ruoštis ne tik krepšininkai, bet ir krepšinio teisėjai. Žinot kaip būna: vieni teisėjai vasarą „žvejojo su Romu“, kiti „statė namus prie upės“, treti kabinete smagiai šnekučiavosi su kandidatias į Lietuvos krepšinio rinktinę. Todėl formą pataisyti reikėjo.

Aš pats naujam krepšinio sezonui ruošiausi sąžiningai. Atsakingai. Taip iš išridies – kaip seneliai moko anūkus :) Pasiruošimas jau visiškai pabaigon: teisėjavau keliolikoje draugiškų mačų, sudalyvavau krepšinio teisėjų stovykloje Lenkijoje, kur paskaitas skaitė ir teisėjavimą vertino patys rimčiausi FIBA ir Eurolygos teisėjai. Taip pat dalyvavau Druskininkuose Lietuvos krepšinio federacijos teisėjų asociacijos organizuojamame krepšinio teisėjų seminare, kuriame paskaitas skaitė patys geriausi Lietuvos teisėjai. Būtent Druskininkuose išlaikiau teorijos (klausimai iš krepšinio taisyklių) ir fizinio pasirengimo (Eurofito testas: 10-ies minučių šaudyklinis bėgimas, kai reikia 86 kartus įveikti 20 metrų atkarpą didėjančiu tempu) egzaminus. Jei šių testų neišlaikai, tu nešvilpi niekur. Nei NKL, nei LKL nei RKL. Kitaip sakant, gauni atostogų pamąstymams :)

Kai iki sezono pradžios buvo likęs geras gabalas laiko, kad nedingtų fizinis pasirengimas, kad dar labiau pasiilgtume krepšinio, su keliais kolegomis teisėjais sudalyvavome Vilniaus maratone ir Nidos pusmaratonyje, kur įveikėme po 21 km. Tikslas buvo vienas - aplenkti draugą. Ne visuose bėgimuose pasiekiau užsibrėžtą tikslą, bet dar planuojame prasibėgti „Gardėsio“, „Balčiūnaitės“ ir Rumšiškių bėgime „Per Lietuvą“. Ten tikiuosi visus juos aplenkti :)

Tad jei nori aplenkti krepšinio teisėją, gali pamėginti. APLENK JEI GALI, o aš Jums galiu pažadėti, kad aplenkti lengva nebus. Iki susitikimo NKL rungtynėse!

Krepšinio būna visokiausio.  Krepšinį dažnai pavadinam irgi įvairiai – amerikietiškas, europietiškas, rusiškas ar dar koks prancūziškas...

Turim begalę pasirinkimo kuom domėtis ar mėgautis: nacionalinių rinktinių įvairūs pasaulio, europos ar olimpiniai turnyrai, NBA, NCAA, Euroleague, įvairų šalių nacionaliniai čempionatai, įvairūs tam tikrų komandų derbiai, yra dar ir "antros/trečios” lygos.

Kai kur žaidžiau, treniravau, kai ką mačiau “iš arčiau”, kai ką “iš toliau”.

Šiuo metu netgi mūsų Lietuvėlėj jaučiuosi radęs mane žavintį krepšinį, priverčiantį išsiruošt į salę – pakeliui nesiparint neradus, kur arčiau pastatyti automobilį, grybauti aplink dažnai neapšviestą ir be informacinių nuorodų

pastatą ieškant atrakintų durų, vedančių į salę, o kartais keliauti senais koridoriais ar ropštis dar senesniais dažnai netgi visiškai tamsiais laiptais į įvairias nedidukes salytes, ar jų “tribūnas”, kartais su betoninėm kolonom vos ne pačioj aikštėj, beieškant tų nuostabiųjų varžybų, kur apie žiūrovą (leiskite pasakyti grubiai) tikrai nesiparinama pasirūpint... (tikiuosi supratot, kaip painu pasimėgaut “tikru krepšiniu” iš to kaip painiai painumą nupasakot bandau...)

Po teisybei man net patinka toks žiūrovo ignoravimas!  Keista tikrai, bet tai savotiškas šios dienos, šio, mano nuomone, nuoširdžiausio krepšinio Lietuvoje veidas!

Pagaliau įvardinsiu, tas tikrai žavus krepšinis yra žaidžiamas NKL!

Trumpai apie savo žodžių nuoširdumą - praeitą sezoną mačiau tik vieną kitą LKL mačą gyvai (neįskaitant L.Rytas vs. Žalgiris “derbių”), tik keletą Eurolygos varžybų salėj, ir keletą per TV, na o NKL žiūrėjau net apie 20 varžybų, įskaitant finalą Garliavoje!

Tikrai žavus krepšinis!  Dėl daugelio priežąsčių!

Truputį plačiau, bet šįkart trumpai.  NKL krepšinį pavadinčiau tyru, nes ten ”lošia” dviejų tipų žaidėjai.  NKL daugumą sudaro jaunimas, kuris dar visiškai atvirai svajoja “to make it to the big leagues”! 

Atleiskit už anglišką išsireiškimą pasiskolintą iš MLB (“Major League Baseball”) žargono.  MLB yra neoficialiai vadinama “the big league”.  MLB - vienintelė lyga Amerikoje, neturinti “salary cap” apribojimų tarp žaidėjų sąjungos ir komandų savininkų todėl ten algos yra – tiesiai šviesiai – nežemiškos.  Būtent MLB lygoje kiekviena komanda turi po keletą ar keliolika “farm teams” komandų žemesnėse AAA, AA, A lygose – šios lygos dar vadinamos “minor leagues”.  Dažnai tose žemesnėse lygose (“minor leagues”) yra daugiau nei reikia žaidėjų kiekvienoje komandoje.  Žaidėjai nėra profesionalai (užimtumo prasme – jie yra profesionalai, nes nieko daugiau neveikia, o tik tobulina savo žaidimo įgūdžius, bet uždarbio prasme – jie toli gražu nuo profesionalų.  Vos ne kiekvienas jaunuolis dar gyvena pas tėvus ar turi papildomą, dažniausiai gal net ir naktinį darbą, kad įgytų šiokių tokių pajamų!).  Ir taip jie lošia “america's oldest game”, svajodami vieną dieną praverti duris į “the big league” ir tapti tikru profesionalu!

Aš manau, NKL lošiantis jaunimas yra tokie patys mūsų krepšinio “minor league” svajokliai!  Jaunuoliai svajoja palošti metus kitus NKL, užsitarnauti autoritetą, įgyti patirties bei fiziškai/techniškai sustiprėti ir kada nors ne už kalnų patapti pakankamai gerais krepšininkais, kad pagaliau pravertų “tikrų” komandų duris ir uždirbtų normalią (daugiau nei 200/300 litų per mėn.) algą!

Dar NKL lošia veteranai.  Veteranai kurie dažniausiai būna susitaikę su mintimi, kad jų žibėjimo aikštelėj dienos jau praeity.  Dideli ar maži pinigai uždirbti, tuoj tuoj jau nebepajėgs pajudėt padoriai, todėl kol dar vis liko sezonas kitas nuoširdžiai pasimėgaut krepšiniu, nemąstant apie algą, karjeros vingius, sezoninę statistiką, ar komandos vidaus virtuvės keistus niuansus – jie lošia.  Jie lošia, kaip ir tas jaunimas - iš pačios širdies!  Tik vieni svajoja apie ateitį, o kiti dar bando kažkiek užtęsti praeitį.

NKL važybose pasitaiko žaidiminio broko, kurioziškų sitacijų, dar įvairiausių keistenybių, bet NKL žaidėjai dažniau nei rečiau griūna ant kamuolio, negalvodami apie traumas ar mėlynes, kartais lipa į medį, situaciją įvertinę per daug optimistiškai ar laksto po aikštę kvadratinėm akim kaip koks spuoguotas paauglys, pasodintas pirmą kart prasilėkt už naujausio “bemso” vairo.

Ir aš tokia kova žaviuosi!  Aš noriu matyti krepšinį, tikrą krepšinį, neįtakotą pinigų, nenoriu aikštėj matyti užsieniečio (ar dar blogiau apatiško amerikiečio), atidirbinėjančio algą, besisaugančio traumų, renkančio statistiką ar bejausmio rungtynių baigčiai žaidėjo.  Aš noriu matyti tyrą kovą, noriu matyti žaidėjus, paliekančius širdį aikštelėje, nepaisant sunkumų, napaisant suplyšusios avalynės ar švilpaujančių vėjų kišenėse.

Ir todėl aš kiekvieną sezoną morališkai susitaikau su sunkumais, beieškant informacijos apie komandas ir jose žaidžiančius krepšininkus, beieškant žaidėjų pavardžių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.  Nepaisau komandų vadovų visiško manęs, jų žiūrovo, ignoravimo ir kada tik galiu ateinu pasigrožėti (gal ir ne tokiu kokybišku kaip ACB ar Euroleague krepšiniu, bet...) tikrai nuoširdžiom kovom krepšinio aikštelėj!

Kviečiu ir jus visus, tikro krepšinio fanus, prisijungti!  Pamatyti tikrą kovą!